2008.05.24, 13:55 publikavo Soldier temoje Fortai, įtvirtinimai

Atkeliavusi iš Vakarų vadinamo karinio turizmo mada ir domėjimasis antžeminiais ir požeminiais kariniais įtvirtinimais sulaukia vis didesnio populiarumo. Dabartiniai šių įtvirtinimų šeimininkai galėtų pagalvoti, kaip juos padaryti prieinamesnius turistams. Lietuvoje nėra labai daug paskutinių dviejų karų gynybinių statinių liekanų, bet ir esantys nepanaudojami. Pusę amžiaus neveikiantys bunkeriai galėtų būti ir puiki mokomoji priemonė.

Bunkeriai – XX amžiaus fortifikacijos rūšis, kuri bent jau užsienyje yra labai vertinama. Yra net speciali turizmo rūšis gynybiniais įtvirtinimais besidomintiems žmonėms, kuriuos žavi ne viduramžiai, ne gotika ar barokas, bet XX amžiaus karinis paveldas.

TSRS naujų vakarinių sienų įtvirtinimo darbai, kurie apsiribojo primityvių stebėjimo bokštelių palei visą vakarinę sieną įrengimu, pradėti dar 1930 m.

1939 m. rugpjūčio 23 dieną TSRS ir Vokietija pasirašė „Molotovo- Ribbentropo“ paktą, pagal kurį Europa buvo padalinta į dviejų valstybių įtakos sferas. Slaptajame pakto priede papildomai buvo aptartos valstybių sienų sąlygos tarp šalių – pakto dalyvių, kurios pažymėjo naująją TSRS vakarinę sieną pagal gerai žinomą „Kerzono liniją“.

1940 m. liepą TSRS gynybos komisaras maršalas S. Timošenko pasirašė direktyvą, nurodančią palei visą Vokietijos sieną sukurti šiuolaikišką gynybinę liniją, gavusią neoficialų „Molotovo linijos“ pavadinimą. Ši 4,5 tūkst. km ilgio gynybinė linija buvo padalinta į tris karinės apygardas (sukurta 138 statybos ruožai, buvo statoma 2,5 tūkstančio betoninių karinių slėptuvių, iš kurių daugiau nei 1000 buvo visiškai užbaigta).

Dėl suprantamų priežasčių iki 1940 m. vasaros įtvirtintųjų rajonų įrenginėti Baltijos valstybėse buvo neįmanoma. Tai prasidėjo po Baltijos šalių aneksijos. Tik 1941 m. kovo mėnesį buvo baigti projektavimo darbai ir jau balandžio mėnesį prasidėjo keturių Lietuvos įtvirtinimų rajonų statyba. Bendras fronto ilgis Lietuvoje turėjo būti 328 km. Baltijos šalių karinėje apygardoje gynybinių rajono statinių statybose kasdien dirbo 57778 žmonės. Iš viso buvo pastatytas 101 bunkeris, bet iki karo pradžios nė vienas jų taip ir nebuvo užbaigtas. Atlikti tik betonavimo darbai, todėl kokių nors vertingų radinių juose tikėtis neverta. Nevykusiai suprojektuota ir laiku nepabaigta Molotovo linija nesustabdė Vokietijos puolimo. Keli pasipriešinę kazematai buvo greitai sunaikinti. Įtvirtinimai beveik nenukentėjo nuo karinių veiksmų, nes rusai iki karo pradžios daugelyje objektų nespėjo net įgulų sukomplektuoti.

Dabartinėje Lietuvos teritorijoje Molotovo liniją sudarė 4 įtvirtinimų rajonai: Telšių, Šiaulių, Kauno ir Alytaus. Telšių įtvirtinimų rajoną sudarė 8 įtvirtinimų punktai. Linija driekėsi nuo Palangos iki Judrėnų (Klaipėdos raj.) iš viso apie 80 km. Buvo planuojama pastatyti 389 bunkerius, tačiau spėta pastatyti 23. Šiaulių įtvirtinimų rajoną sudarė 6 įtvirtinimų punktai. Linija driekėsi nuo Pajūrio (Šilalės raj.) iki Jurbarko – iš viso apie 90 km. Buvo planuojama pastatyti 430 bunkerius, spėta pastatyti 27. Kauno įtvirtinimų rajoną sudarė 10 įtvirtinimų punktų. Linija driekėsi nuo Jurbarko iki Kalvarijos – apie 105 km. Iš planuotų 630 bunkerių spėta pastatyti 31. Alytaus įtvirtinimų rajoną sudarė 5 įtvirtinimų punktai. Linija driekėsi nuo Kalvarijos iki dabartinės sienos su Baltarusija apie 60 km. Buvo planuojama pastatyti 293 bunkerius, spėta pastatyti 20.

Pabandėme Molotovo linijos bunkerių paieškoti Kalvarijos savivaldybės teritorijoje. Nuorodų jokių, priėjimas prie daugelio objektų varganas, pastebėti labai sunku, o kartais net neįmanoma. Bunkeriai apleisti, paversti sąvartynais. Be didesnių pastangų pavyko rasti 11 įvairaus dydžio ir būklės bunkerių (6 – Brazavo apylinkėse, 4 – aplink Raudeniškių kaimą, 1 – netoli Kvietkinės kaimo). Ant kai kurių puikavosi nuo tarybinių laikų likę dabar grėsmingai juokingi užrašai: „Fotografuoti ir ardyti tvarką draudžiama. Nusižengęs neša atsakomybę“. Aišku, tai toli gražu neprilygsta Mažino ir Manerheimo gynybinėms linijoms, tačiau „ranka pasiekiama“ ir galėtų pritraukti tuo besidominčių turistų.

Informacija ir nuotraukos: Mindaugas Sėdaitis „Sūduvos gidas”