2008.04.27, 09:50 publikavo Soldier temoje Karinės bazės

Sovietinę kariuomenę išvedus iš Lietuvos, be šeimininkų liko ir karinė vadavietė Žaliojoje girioje. Ją pamažu naikina laikas ir žmonės. Ar Lietuva tokia turtinga, kad leidžia visam tam pražūti?

Sovietmečiu nemaža Žaliosios girios dalis tarnavo kariniams tikslams. Vienoje jos pusėje buvo įrengtas trikampio formos poligonas, į kurį buvo mėtomos bombos. Buvusio poligono vietą, panevėžiečių ir aplinkinių gyventojų pramintą bombardyne, mena įvairaus gylio ir pločio nuo sprogusių bombų likusios duobės. Dabar ši teritorija tapo metalo ieškotojų darbo vieta. Neretai aptinkama ir pavojingų sprogmenų.

Dviguba tvora

Visai netoli nuo Paliūniškio, kairėje kelio į Vabalninką pusėje, sovietmečiu buvo pastatyta atsarginė kariuomenės vadavietė. Gana nemaža teritorija buvo aptverta gelžbetonio plokščių tvora, primenančia „tulpinių“ vilos tvorą ant Dubulių tvenkinio kranto. Virš jos buvo ištemptos dvi spygliuotos vielos juostos.

Išorėje už kelių metrų nuo gelžbetoninės tvoros buvo pastatyta dar viena spygliuotos vielos tvora. Tarp jų pietinėje ir šiaurinėje pusėse buvo pastatyti du sargybos bokšteliai, jų dabar jau nelikę, o tarp tvorų veikiausiai budėdavo sargybiniai.

Kadaise iš dvejų teritoriją saugojusių vartų liko vieni, bet ir tie jau buvę padegti. Prieš vadavietę likusi asfaltuota aikštelė, netoli vartų jau dabartiniais metais pastatyta pavėsinė. Joje stalviršiui panaudotos veikiausiai iš buvusio karinio objekto atneštos durys.

Atiteko Turto fondui

„Panevėžio balsui“ pradėjus domėtis objekto priklausomybe, Panevėžio urėdijoje pavyko sužinoti, kad urėdija su juo neturi nieko bendro. Buvo paaiškinta, kad anksčiau teritorija buvo išnuomota dažasvydžiui, o dabar veikiausiai perduota Valstybės turto fondui.

Apie dažasvydį minėjo ir Civilinės saugos departamento direktorius Romualdas Kisieliūnas, tačiau jis buvo linkęs manyti, kad dabar objektas perduotas Krašto apsaugos savanorių pajėgoms (KASP). Jis patikslino, kad sovietmečiu į vadavietę buvo atvesti elektros ir ryšių tinklai ir ji buvo pritaikyta nuolat gyventi.

KASP Vyčio apygardos 5-osios rinktinės vadas pulkininkas leitenantas Ričardas Leikus sakė, kad minėtas objektas savanoriams niekada nepriklausė. Anot jo, pasitraukus sovietų kariuomenei jį iš pradžių saugojo Karaliaus Mindaugo motorizuotojo pėstininkų bataliono kareiviai, tačiau dabar objektas perduotas Valstybės turto fondui. Rinktinės vadas buvo įsitikinęs, kad ten jokio turto nebelikę, todėl nebėra ir ko saugoti.

Durų ir langų nebelikę

Nors ir neprižiūrima buvusios vadavietės teritorija, vis dėlto ji palyginti neblogai atrodo. Ten, kaip ir anksčiau, tebeošia įspūdingos eglės, pušys ir beržai, tačiau kai kurios vietos jau baigia užželti menkaverčiais krūmais.

Kairėje teritorijos pusėje esančio baltų plytų mūrinio pastato, kuris galėjo tarnauti kaip štabas arba gyvenamosios patalpos, stogas apaugęs samanomis, senokai nebelikę ne tik šviestuvų, radiatorių, bet ir langų bei durų. Be durų likę ir šiek tiek atokiau prie tvoros stovintys tualetai.

Priešingoje teritorijos pusėje stovi dar vienas bene geriausiai išsilaikęs pastatas, galėjęs būti gyvenamuoju. Tačiau ir ten ne tik nelikę jokios įrangos, durų ir langų, bet viename kambaryje netgi pradėtos plėšti medinės grindys. Matyti, kad jos buvo klotos ant impregnuotų pabėgių. Vienoje nedidelėje patalpoje guli pastipusi kiaunė.

Trys įėjimai

Centrinėje teritorijos dalyje kadaise būta požeminės slėptuvės. Į ją veda du įėjimai iš abiejų pusių nuo minėtų pastatų. Trečiasis, turbūt avarinis, į priekį.

Požemyje tamsu – nors į akį durk. Žiebtuvėlio šviesoje buvo matyti, kad patalpos dar visai neblogai išsilaikiusios, tačiau ir ten yra „padirbėję“ žmonės. Matosi, kad anksčiau požemyje buvo įrengtas ne tik šildymas, elektra, bet ir nebloga ventiliacija. Akivaizdu, jei toks objektas būtų mieste, jis pirkėjų neatsigintų.

Ten žaisdavo dažasvydį

Už požeminės slėptuvės yra dar vienas nedidelis mūro statinys. Ten, matyt, buvo įrengta elektros pastotė. Dar vienas nedidelis mūrinis statinys irgi buvo po žeme, jame stovėjo dyzelinis generatorius, turėjęs gaminti elektrą sutrikus jos tiekimui.

Akivaizdu, kad vėliau šioje teritorijoje žaisdavo dažasvydį. Tai rodo dar nesubliūškę dažų rutuliukai, įvairiausiais dažais aptaškyti pastatai, tvora, medžiai.

Dabar apie šeimininkus ir objekto priežiūrą nemena nė viena detalė, išskyrus naują spyną, kuria užrakinti vartai. Tačiau į teritoriją galima patekti pro nedidelę prie vartų išverstą angą.

Prie kelio, vedančio į vadavietę, yra dar vienas įdomus, tačiau gana keistai atrodantis žaliai dažytas gelžbetoninis statinukas. Kadangi jis yra šalia kelio, galima spręsti, kad ten buvo sargybos postas.

Ekspedicijos dalyviai / informacijos šaltinis: Gintautas Subačius „Pasvalio balsas”