...viskas, kas kažkada buvo paslėpta...
...kada nors taps žinoma...

... požemiai ... bunkeriai ... kasinėjimai ... bažnyčios ... rūsiai ... pilys ... speleologija ... kriptos ... lobiai ... fortai ... katakombos ... dvarai ... archeologija ... tuneliai ... fortifikacija ...

Digerių veikla...

... požemių pasaulis visada skatino smalsumą, jame visada kas
nors buvo slepiama – vykdomi darbai, reiškiniai ar objektai ...
... Deja, apie Lietuvos požemius vis dar žinome labai mažai ...


Žaidimas „Digger“

2005.05.29, 11:31 publikavo temoje Projekto informacija

Judėjimas – rodyklės
Šaudymas – F1
Meniu – F9
Vienas ar du žaidėjai – ESC
„+“ didina žaidimo greitį „-“ mažina

Atsiliepimų: nėra »


Digeriškas anekdotas

2005.03.21, 20:33 publikavo temoje Projekto informacija

Šliaužia digeris siauru siauru tuneliu.
Sutinka kita, į priešingą pusę šliaužiantį digerį:
– O!  Iš kur tu šliauži?
– Aš?! Iš aklavietės… O tu?
– Hmm… keista… Aš taip pat! 😀

Zombis

Atsiliepimų: nėra »


Digeriškos terminologijos žodynėlis

2005.01.11, 20:30 publikavo temoje Projekto informacija

BENDRAI:

DIGERIS – [angl. digger] požemių pasaulio tyrinėtojas. Intereso objektai – bunkeriai, fortai, slėptuvės, bažnyčių rūsiai, kriptos, katakombos, miesto kolektorių ir tunelių sistemos, namai – „vaiduokliai“ ar griuvėsiai, dvarai, pilys ir kiti įdomūs, paslaptingi objektai bei reiškiniai, legendos ir artifaktai.

JUODASIS DIGERIS – [moradierius] „matalistas“ – karinių relikvijų ieškotojas su metalo detektoriumi, kastuvu ir t.t. … istorinių objektų ir net kapaviečių niokotojas, plėšikas dėl materialinės naudos. Visiška digerio priešingybė ir priešas, tad prašome netapatinti mūsų su tai kasėjais ir vargšų karių kapų niokotojais vardan sagties su svastika ar auksinio danties ištraukimo iš kaukolės… 🙁


Žvakė

KARINĖ INŽINERIJA / FORTIFIKACIJA:

BATERIJA – [pranc. batterie] istorinis gynybinis statinys, kuriame yra išdėstomos patrankos. Buvo atviros, kazemuotos arba šarvuotos.

BASTĖJA – [pranc. bastion circulaire; angl. raund bastion] išsikišęs frontu ir užnugaryje atviras istorinio gynybinio statinio elementas išsidėstęs įtvirtinimų linijoje; gali būti rato, pusračio, daugiakampio formos sujungtas su įtvirtinimo sienomis, skirtas sienų, fosos ir priekinio lauko gynybai.

BASTIONAS – [pranc. bastion] išsikišęs frontu, užnugaryje atviras penkiakampio formos istorinio gynybinio statinio elementas sujungtas su sienomis. Skirtas sienų, forsos, kaimyninių bastionų ir priekinio lauko gynybai.

BLINDAŽAS – [pranc. blindage] lauko tipo slėptuvė kariams su tvirtu denginiu.

BUNKERIS – [angl. bunker] atsparioji ugniavietė arba slėptuvė kariams apsiginti nuo priešo ugnies.

CITADELĖ – [it. cittadella] labiausiai įtvirtinta centrinė tvirtovės dalis, pritaikyta savarankiškai gynybai.

ESPLANADA – [pranc. esplanade] neapstatyta teritorija (laukas) tarp gynybinio įtvirtinimo ir artimiausių pastatų; paprastai buvo padalinta į tris zonas, kuriose buvo nustatyti skirtingi žemės paviršiaus bei jo dangos keitimų apribojimai.

FLIGELIS – [vok. Flugel – sparnas] šoninis įtvirtinimo korpusas.

FORTAS – [pranc. fort < lot. fortis – stiprus] istorinis gynybinis statinys – tvirtovės dalis, skirta ilgai žiedinei gynybai visiškoje apsuptyje, paprastai sujungtas su gretimais įtvirtinimais. Naudotas įvairiose gynybos sistemose: bastėjinėje, bastioninėje, žnyplinėje, o ypač poligonalinėse žiedinėse tvirtovėse. Skirstomi į kompaktiškus ir išsiplėtusios, pagrindinius, tarpinius ir jungiamuosius, artilerijos ir pėstininkų, pagal profilius – į vienapylimius ir dvipylimius.

FORTIFIKACIJA – [ lot. fortificatio – įtvirtinimas] žemės paviršiaus pritaikymas gynybai ir tam tikrų įtvirtinimų įrengimas. Fortifikacinis pastatas – karo inžinerijos gynybinis statinys, įtvirtinimas.

FOSA – [pranc. fossé] įgilinta kliūtis, įrengta prieš gynybos liniją. Gali būti stačiakampio, trapecijos ar trikampio formos pjūvyje, sausa ar užpilta vandeniu (gynybinis griovys).

GYNYBOS LINIJA – įtvirtinta fronto atkarpa (pvz.: žemės pylimas), kurios kraštai remiasi į natūralias kliūtis arba į specialius įtvirtinimus. Charakteringa lauko gynybai. Kai kada sustiprinta baterijomis. Gali būti ištisinė ar nutrūkstanti.

GYNYBINIS PYLIMAS – [pranc. rempart] gynybinis įrenginys, kartu tarnaujantis kaip kliūtis, ir kaip viena gynybinio objekto apvado profilio dalis. Kartu jis yra gynybos linija. Jis visada jungiasi su fosa (gali būti iš akmenų, rastų-žemės, žemės ir kt.).

KAPONIERIUS – [pranc. caponiere] 1. Sausame tvirtovės griovyje įrengtas akmeninis skliautuotas statinys, neaukštesnis negu fosos išorinis šlaitas, iš kurio išilgai apšaudomas tas griovys. 2. Įtvirtinto rajono kazematas su artilerijos pabūklu šaudyti į priešo sparną. Gali būti didieji, mažieji, pavieniai, dvigubi, užnugario ir kt. kaponieriai.

KAZEMATAS – [pranc. casemate < it. casamatta] Atspari gynybinio statinio patalpa, sauganti nuo artilerijos sviedinių ir bombų.

KONTRESKARPINĖ SIENA – [pranc. contrescarpe] prieššlaitinė siena ( siena esanti kitoje pusėje priešais fosos šlaitą.

LIUNETAS – [pranc. lunete] iš užnugario atviras, pusmėnulio formos lauko įtvirtinimas suformuotas iš žemės.

PANDUSAS – [pranc. pente douce – nuožulnus šlaitas] nuožulnuma tarp skirtingo aukščio pylimų.

POLIGONALINĖ SISTEMA – [pranc. poligone] istorinio gynybinio statinio formavimo principas naudojant kaponierius ir tiesias bei laužytas į išorę gynybines sienas. Poligonalinio tipo buvo Kauno tvirtovė.

POTERNA – požeminė galerija.

REDUTAS – [pranc. redute] istorinėje fortifikacijoje nedidelis uždaras lauko gynybinis objektas, dažniausiai įrengiamas apkasų, gynybinių linijų kampuose (suformuotas iš žemės, ar kt.)

* Žodynėlis parengtas pagal Histoire et Dictionnaire de la Fortification, Paris, 1991; Les Fortifications du Brianconnais, Aix-en-Provence, 1997; Tarptautinių žodžių žodyną, Vilnius, 1985; konsultuojantis su N. Steponaityte ir J. Lukše.

Paimta iš svetainės „Kauno tvirtovė

Atsiliepimų: nėra »


Vilniaus Arkikatedros požemiai

2004.04.17, 20:12 publikavo temoje Bažnyčios, vienuolynai

Straipsnis įliustruotas Lietuvos digerių fotografijomis, kurios nebutinai atitinka pastraipos temą, tačiau yra pakankamai informatyvios ir unikalios, nes padarytos tokiose vietose kur gidai nevada paprastų turistų ir šiaip ne kiekveinam mirtingajam patekti… 🙂

Vilniaus arkikatedra bazilika

ISTORIJA

          1387 m. Lietuvoje įvedus krikščionybę, Jogailos pavedimu Šventaragio slėnyje, Žemutinės pilies ribose, buvusios Perkūno šventyklos vietoje, buvo pastatyta Katedra. Pirmoji Katedra mūryta iš lauko akmenų ir plytų, pailgo stačiakampio formos, erdvi ir labai panaši į pilaitę. 1399 m. gaisro metu ji sudegė. 

          1407 m. (kai kurių šaltinių teigimu, 1419 m.) buvo pastatyta antroji Katedra. Statybų fundatorius buvo kunigaikštis Vytautas. Šioje Katedroje buvo vainikuotas mažametis Žygimantas Augustas. Po 1530 m. gaisro pagal Zenobi projektą buvo pastatyta trečioji Katedra. 1610 m. ir ją suniokojo gaisras. Katedros atstatymo darbams ėmėsi vadovauti architektas Vilhelmas Pohlis. Katedra buvo atstatyta greitai, tik koplyčių restauravimas užtruko iki 1632 m. Atstatytosios ketvirtosios Katedros priekiniame fasade iškilo du bokštai, iš kurių viename buvo įmontuotas laikrodis. 1623 m. pradėta mūryti nauja Šv. Kazimiero koplyčia, išlikusi iki šių dienų. Katedra labai nukentėjo 1655–1661 m. karo metu, nes Žemutinės pilies teritorijoje vyko gynybiniai mūšiai. 1769 m. ji buvo uždaryta ir neveikė septynerius metus.

Arkikatedros požemiai

          Penktosios Katedros projektą vyskupas I. Masalskis patikėjo parengti architektui Laurynui Stuokai-Gucevičiui. 1794 m. sukilimas ir lėšų trūkumas pristabdė Katedros statybos darbus. 1798 m. Laurynas Stuoka-Gucevičius mirė. Jo darbus pratęsė Mykolas Šulcas, kiek pakeitęs savo pirmtako projektą. Spėjama, kad trys virš frontono iškilusios skulptūros yra šio architekto sumanymas. Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas sustabdė visus darbus. 1915 m. buvo nuimti varpai, nuplėštas varinis stogas. Katedra apdengta toliu. 

          1927 m. buvo susirūpinta Katedros būkle: pirmiausia nutarta stiprinti pamatus, o po to imtis sienų. Šv. Kazimiero koplyčioje, po altoriumi, buvo rasta urna su kunigaikščio Vladislovo IV širdimi, o vidurinėje navoje 1931 m. atrasti kunigaikščio Aleksandro ir kunigaikščio Žygimanto Augusto žmonų Elžbietos ir Barboros Radvilaitės palaikai. Jiems po Šv. Kazimiero koplyčia buvo įrengtas mauzoliejus. Po didžiojo remonto 1937 m. balandžio 5 d. Katedra buvo atidaryta. 

          1956 m. Vilniaus Katedroje įrengta Vilniaus valstybinio dailės muziejaus paveikslų galerija. Atkūrus nepriklausomą Lietuvą, Katedra grąžinta tikintiesiems.

Arkikatedros rūsiai

SENIEJI KULTŪRINIAI SLUOKSNIAI

          Požemių ekspozicija prasideda ktedros vakarinėje dalyje, netoli vargonų. Nulipę laiptais, lankytojai pamato Lietuvos pirmosios katedros vakarinę sieną, kurioje ryškus dviejų laikotarpių mūras. Apatinė sienos dalis tamsesnė, mūryta iš akmenų. Prie jos šliejasi glazūruotų plytelių grindų fragmentas. Pirmosios katedros vakarinės sienos liekanų viršus yra maždaug dviejų metrų gylyje (nuo dabartinio katedros grindų lygio), o glazūruotos grindys – 2,6-2,7 m gylyje. Pirmosios katedros architektūros formos, statybos technika būdinga XIII a. antrajai pusei arba XIII a. pabaigai-XIV a. pradžiai. Tyrinėtojų nuomone, tai Mindaugo laikų katedros pamatai, jos liekanos.

          Po Mindaugo mirties pirmoji Lietuvos ktedra sudegė. Tai rodo degėsių sluoksniai virš glazūruotų grindų plotelio.

          Po šiaurinės navos grindimis yra vėlesnių mūro konstrukcijų, padarytų išardžius glazūruotų plytelių grindis. Tyrinėtojų nuomone, tai po Mindaugo mirties statytos pagonių šventyklos liekanos.

Arkikatedros šiluminių trasų mazgas

          Tiriant katedros požemius nustatyta, kad po kurio laiko pagonių šventyklos laiptai (prie šiaurinės katedros navos) buvo užpilti žemėmis bei griuvenomis. Ant giuvenų pripilta smėlio, o ant jo paklotos grindys iš raudonų plytų (jų viršus – 2 m gylyje nuo dabartinių grindų). Netrukus ant jų buvo paklotas dar vienas plytų grindinys, kurio viršus 1,76 – 1,81 m gylyje. Panašūs tarpai tarp buvusių grindų yra ir palei pirmosios katedros vakarinės sienos vidinę pusę. Nustatyta, kad tiek vienos, tiek kitos grindys klotos bei vakarinės sienos viršutinė dalis išmūryta jau trečiojo statybos etapo metu. 1387 m. statytos katedros sienos iš išorės buvo netinkuotos, plytų jungimas gotikinis, sienos plokštumą įvairino degtų plytų trumpainiai. Iš vidaus sienos buvo tinkuotos, tinko paviršius nuglaistytas, lygus, nors plokštuma šiek tiek banguota. 1387 m. statytos Katedros sienų liekanų yra pirmosios kedros šiaurinės bei pietinės sienų viršutinėje dalyje. XIV a. pabaigoje statytos ktedros sienų plokštumas, be kontraforsų, skaidė dar aukšti, platūs langai; dviejų langų liekanų rasta šiaurės vakarų kampe.

          1419 m. Vilniaus katedra sudegė, tačiau iki 1430 m. (turėjusių įvykti Vytauto Didžiojo karūnavimo Lietuvos karaliumi iškilmių) ji buvo atstatyta. Vytauto Didžiojo statytos katedros sienos ir pilioriai yra išlikę iki šiol. Dabartinės katedros centrinė trinavė dalis – vėlyvosios gotikos kūrinys.

Arkikatedros elektroskydinė

ARKIKATEDROS KRIPTOS

          Katedros požemiuose buvo laidojami Kęsgailų, Monvydų, Goštautų, Katkevičių, Radvilų, Tiškevičių, Zavišų, Pacų, Valavičių, Bialozarų ir kitų garsių Lietuvos giminių šeimos nariai.

       Seniausieji kapai aptikti 3-3,5 m gylyje nuo dabartinių grindų lygio. Vėlesni, datuojami XVI-XVII a., yra 2-2,5 m gylyje. Kai kurios atkastos kriptos jau anksčiau kažkieno buvo atidarytos. Visų palaidotųjų galvos atgręžtos į vakarus. Įkapės randamos itin retai.

          Kriptos įvairaus dydžio. Vienam asmeniui skirtai kriptai iškastoje kapo duobėje buvo išmūrijamas pusės plytos storio, 2,1-2,2 m ilgio ir apie 0,9-1 m pločio aptvaras, kuriame pastatomas ir žemėmis užpilamas karstas. Aptikta ir didesnių kriptų. XIII-XIV a. statytos katedros požemiuose iki šiol aptiktos dviejų tokių kriptų liekanos, o XV a. katedros rūsiuose –  net 20 (kartu su mauzoliejumi po Šv. Kazimiero koplyčia).

Arkikatedros kriptos

KARALIŲ KRIPTA

          1931 m. rugsėjo 21 d. architektas Jonas Pekša ir technikas Kazimieras Vilkus katedros požemiuose (didžiojoje katedros navoje prie presbiterijos) rado Lietuvo Didžiojo kunigaikščio, karaliaus Aleksandro ir abiejų Žygimanto Augusto žmonų – Elžbietos ir Barboros Radvilaitės – palaikus. To meto tyrinėtojų duomenimis, palaikai gulėjo taip: priešais duris – Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Aleksandro kaukolė su karūna, į dešinę nuo jos – pelenų spalvos luitas su Barboros Radvilaitės palaikais ir prie pat kriptos pietinės sienos – Elžbietos Habsburgaitės kaukolė bei kaulų krūvelė, ant akmens – karūna. Tai 3,9 x 3,1 m dydžio gotikinė kripta. Ji įterpta tarp pirmosios katedros rytinės sienos liekanų ir toliau į rytus esančios kapitulos kriptos. Ši kripta pastatyta ne vėliau kaip XV a. pabaigoje-XVI a. pirmoje pusėje.

          Prie Aleksandro palaikų buvo rasti du puošnūs auksiniai žiedai, geležinis surūdijęs kardas ir odinė apipuvusi makštis. Griaučiai buvo labai sunykę, dalis jų vandens nuplukdyta prie sienos.

          Prie Elžbietos palaikų rasta karūna, auksinė grandinėlė ir pomirtinė lentelė, auksinis medalionas su abiejų Žygimantų portretais, žiedas su keturiais šlifuotais deimantais ir lentelė su Habsburgų herbu.

Didikų kapai

          Barboros Radvilaitės kūnas karste buvo apipiltas negesintų kalkių ir pelenų mišiniu. Katedros požemiuose lentos supuvo, o kalkių mišinys nuo drėgmės sukietėjo, virto karsto pavidalo kevalu. Jame gana gerai išsilaikė Barboros Radvilaitės griaučiai, insignijos. B. Radvilaitės karstas iš viršaus buvo apkaltas oda. Išliko tik odos skiautės. Karsto antvožą puošė renesansinis kryžius su vainiku iš brangakmenių ir aukso. Barbora buvo palaidota su sidabrine paauksuota karūna, sidabriniu skeptru, auksiniu obuoliu su kryžiumi, ilga auksine grandine ant kaklo ir trimis auksiniais žiedais ant pirštų; vienas iš jų buvo su dviem deimantais, kitas paprastesnis, o trečias – Žygimanto Augusto dovanotas, auksinis, puošnus, inkrustuotas juodu emaliu, su briliantu, smaragdu ir žirnio didumo rubinu. Karste virš kunigaikštienės Barboros Radvilaitės palaikų rasta sidabrinė lentelė su lotynišku įrašu, ant karsto viršaus buvo sidabrinė lentelė su Vyčio, Erelio ir Radvilų Trimitų herbais.

          Dabar karalių kripta tuščia. Joje paliktos pirmykštės gruntinės grindys. Ant jų dar likęs pajuodęs rąstas, ant kurio (kaip ir ant dar vieno, jau sunykusio) 300 m. stovėjo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių karstai.

Karstas

VYSKUPŲ KRIPTA

          Į vyskupų kriptą įeinama pro pietinėje rūsio sienoje esančias kalto metalo ažūrines duris. Šioje kriptoje šimtmečiais buvo laidojami Vilniaus vyskupai. Čia ilsėjosi Jonas Žygimantaitis (Žygimanto Senojo sūnus), Jurgis Tiškevičius, Motiejus Ancuta, Jonas Zaviša, Mykolas Zienkovičius, Ignas Jokūbas Masalskis ir kiti. Vyskupai buvo laidojami ir kai kurių kitų koplyčių kriptose.

          Tarpukario laikotarpiu tvirtinant pamatus, vyskupų palaikai iš kriptų buvo iškelti. 1989 m. kai kurie išlikę vyskupų palaikai naujuose karstuose grąžinti į kriptą. 

          1991 m. birželio 24 d. vyskupų kriptoje buvo padėtas karstas su arkivyskupo Julijono Steponavičiaus (1911-1991) palaikais (1989 m. vasario 9 d. Julijonas Steponavičius atšventino tikintiesiems grąžintą Vilniaus Arkikatedrą).

Arkikatedros lobynas

MAUZOLIEJUS

          1931 m. restauruojant Šv. Kazimiero koplyčią, sumanyta jos požemiuose įrengti mauzoliejų, kur ilsėtųsi 1931 m. rugsėjo 21 d. surasti Didžiojo kunigaikščio, karaliaus Aleksandro ir abiejų Žygimanto Augusto žmonų – Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės – palaikai. Dabar čia, ant nedidelių paaukštinimų, pastatyti trys karstai su Aleksandro, Žygimanto Augusto žmonų palaikais bei urna su Vladislovo IV širdimi

VYTAUTO DIDŽIOJO KAPO VIETA

       Yra žinoma, kad 1430 m. Vytautui mirus, jis buvo palaidotas Vilniaus arkikatedroje, šalia mirusios žmonos Onos kapo, prie Šv. Mykolo Arkangelo altoriaus. Nuo to laiko praėjo keli šimtai metų. Katedra ne kartą degė, patyrė kitokių negandų. Kur šiuo metu yra Vytauto Didžiojo palaidojimo vieta, nežinoma.

Informacija ir nuotraukos: internetas, Soldier, Grippen, Zhucka
Daugiau informacijos:
  http://lietuvospilys.lt/data/katedra.htm

Atsiliepimų: nėra »